Piliakalnių tyrinėtojus norėtųsi atskirti nuo piliakalnių kasinėtojų...
Tyrinėtojais laikytini tie, kurie turėjo tikslą suprasti tiriamo objekto paskirtį, naudodamiesi mokslinių tyrimų metodika užfiksavo sluoksnius ir radinius, surinko kitą informaciją ir pavertė ją moksliškai reikšmingais duomenimis, o idealiu atveju - ir mokslinėmis išvadomis.
Lietuvoje piliakalnių tyrimai pradėti nuo kasinėjimų metu rastos medžiagos publikacijų. Tokių tyrinėjimų pradininkais laikytini . Bene žymiausiais tyrinėtojas - Liudvikas Kšyvickis. Tarpukario Lietuvoje pagrindinis piliakalnių tyrėjas buvo Petras Tarasenka, tačiau jo darbams būdingas romantizmas. Paminėtini V. Nagevičiaus tyrimai Apuolėje ir Įpiltyje, suteikę daug informacijos apie piliakalnių pylimų sandarą.
Iš sovietmečio tyrėjų Lietuvoje patys svarbiausi darbai atlikti Prano Kulikausko, Reginos Volkaitės Kulikauskienės, Vytauto Daugudžio, Aleksiejaus Luchtano ir Gintauto Zabielos.
Na o naujoji piliakalnių tyrinėtojų karta apie save siunčia žinutę ir šio tinklalapio tekstuose.
Latvijos teritorijoje esančių piliakalnių tyrimams svarbūs archeologų E. Brastinš, J. Urtans, A. Stubavs, J. Asaris tyrinėjimai.
buv. Rytprūsiuose piliakalnių tyrimams nebuvo skirta daug dėmesio. Bene žymiausiu piliakalnių tyrinėtoju iki II PK laikytinas Carl Engel. Kaliningrado srityje piliakalnius kasinėjo F.D. Gurevič, V. Kulakov, o pastaraisiais metais - T. Ibsenas (Šlezvigo muziejaus Baltijos archeologijos centras). Kaliningrado srities piliakalniai sovietmečiu netgi sulaukė atskiros disertacijos (Suvorov), tačiau ji nebuvo publikuota ir iki šiol beveik neprieinama tyrinėtojams.
Šiaurinėje Lenkijoje tyrinėtojų gerokai daugiau. Sūduvių - jotvingių piliakalnių tyrimams daug dėmesio skiria Lenkijos Archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus darbuotojai M. Engel ir C. Sobczak.
Vakarinėje Baltarusijoje turbūt geriausiai žinomas - A. Jegorejčenko, jo tyrimų sritis - brūkšniuotosios kultūros piliakalniai, t.y. ankstyvoji piliakalnių fazė.