Šioje skiltyje turėtų būti paprasčiausias paaiškinimas kas gi tie piliakalniai. Deja, bet tokio šiai dienai nėra. Pateikiame tiesiog literatūroje įsitvirtinusią piliakalnio sampratą bei kelis tekstus apie žymesniuosius Lietuvos ir aplinkinių kraštų piliakalnius. Spustelėję ant paryškinto pavadinimo galite atsidaryti .pdf tekstą apie vieną ar kitą objektą.
Žodžio piliakalnis kilmę reiktų sieti su žodžiu pilti, panašu, kad pats terminas dažnai taikytas tik piliakalnių pylimams (pvz. – XIX a. Eketės (Klaipėdos r.) piliakalniu buvo laikoma tik ta dalis, kurią šiandien vadiname piliakalnio pylimu http://www.aruodai.lt/paieska2/fiksacijos.php?OId=1696&FId=3406). Lietuvių kalbos žodyno versija, kad piliakalnis yra pilies kalnas - labai abejotina.
Piliakalniais mūsų regione vadinami reljefo dariniai su aiškiai išskiriamomis žmogaus vykdytų pakeitimų (patobulinimų) vietomis. Tai dažniausiai kalvos arba upių krantų kyšuliai su dirbtinai performuotomis (išlygintomis) aikštelėmis, iškastais grioviais, supiltais pylimais, kas tarsi rodytų jų fortifikacinę (gynybinę) funkciją.
Visgi ne visi piliakalniai turi aiškiai išreikštus gynybinius elementus. Patys ankstyviausi piliakalniai, datuojami I tūkst. pr. Kr. yra tiesiog aukštesnė kalva, kurios aikštelę juosė tiesiog tvora. Archeologai mano, kad ant tokių kalvų gyveno viena darni bendruomenė.
Laikui bėgant įtvirtinimai ant piliakalnių kito. Iš silpniausiai apsaugotų pusių ant piliakalnių atsirado žemių pylimai, kartais pylimu imta juosti visa aikštelė. Sprendžiant pagal archeologinių tyrimų duomenis, IV-VIII a. daugelis piliakalnių buvo virtę bendruomenės slėptuvėmis, t.y. pastoviai juose negyventa.
Vėlyviausi piliakalniai – tai visuomenės valdančiоjo sluoksnio rezidencijos ir netgi pilys, tačiau tokie piliakalniai greičiausiai sudaro tik kelis procentus viso skaičiaus. Pilių klausimas ant piliakalnių visgi yra kvestionuotinas, nes pirmiausia reikėtų gerai apmąstyti pilies sąvoką. Remdamasis rašytiniais šaltiniais istorikas T. Baranauskas Lietuvoje mato 71 pilį, o dr. Vytauto Volungevičiaus nuomone Lietuvos teritorijoje XIII-XIV a. buvę 4-ios pilys.
Įdomu tai, kad turbūt didesnė piliakalnių dalis, visgi, buvo tik kelių dešimčių arų žemės plotas ant kalvos arba stataus upės kranto kyšulio, be jokių statinių, nuo lengviausiai prieinamos vietos atribotas žemių pylimu. Šių žemės architektūros statinių galutinis tikslas nėra aišku. Ir čia dar labai daug erdvės įvairiausioms teorijoms ir tyrimams. Archeologai mano, kad nauji Piliakalniai nebebuvo įrenginėjmi nuo XV a.
Bet kuriuo atveju piliakalnis – tai natūraliomis ir dirbtinėmis kliūtimis nuo išorės atskirtas aukštumos plotas, kurio funkciją Lietuvos archeologai įvardina kaip gyvenamąją, gynybinę, rezidencinę. Kol kas aisčių/baltų kraštuose neturime nei vieno piliakalnio – piramidės, jeigu piramidės funkciją suvoksime kaip antkapinį statinį. Nors teisybės dėlei reikėtų pripažinti, jog kai kurie Lietuvos piliakalniai yra gerokai mažesni už šiaurės Europos genčių vadų kapavietes. Tokie piliakalniai vadinami miniatiūriniais ir dažnai jų aikštelės dydis svyruoja apie 100 kv.m
Šiuo metu mūsų pasirinktame regione, daugmaž atitinkančiame vėlyvąją baltų genčių teritoriją, esame kartografavę apie 1800 piliakalnių. Sunku iš tokio skaičiaus išrinkti keletą įdomesnių, tačiau savo pasirinkimą padarėme.
Lietuvoje be abejo visiems reiktų žinoti Kernavę, gal dar Mažulonis, Kaukus-Obelytę, Paveisininkus, Apuolę ir savaime suprantama Vilniaus Pilies (Gedimino) kalną.
Žymiausi Latvijos piliakalniai - Tervetė ir Kivutkalns.
Manome, kad Kaliningrado srityje visi turėtų žinoti apie Tamovės pilį, buvusią ant Kamswyko piliakalnio netoli Įsruties;
taip pat būtinai reikia atsiminti ir Galtgarbio piliakalnio, esančio aukščiausioje Sembos pusiasalio vietoje, Alkų kalvagūbryje, pavadinimą.
Vakarinėje Kaliningrado srities dalyje yra ir daugiau įdomių piliakalnių: Girmavos, Varnikų, Ekryčių ir t.t. Dalį jų galite aplankyti savarankiškai mūsų parengtu Sembos piliakalnių maršrutu.